Istorija

Baltijos kelias – 650 km (kitais duomenimis – 595 km) ilgio susikibusių žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Bauskė–Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

1991 m. Lietuvos ištvermingųjų sporto Sąjūdis „Ąžuolai ir Liepos“ pradėjo organizuoti bėgimus „Baltijos keliu“, O nuo 1992 m. šią idėją perdavė įsikūrusiai Lietuvos bėgimo mėgėjų organizacijai (LBMA).