Reportažas (11)

BK11

15 LITRŲ PRAKAITO PER TRIS DIENAS

Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos ir jos vadovo pastangomis buvo surengtas XI tradicinis tarptautinis estafetinis bėgimas „Baltijos kelias“ Vilnius-Ryga-Talinas, skirtas „Juodojo kaspino“ dienai bei trijų Baltijos šalių vienybės ir solidarumo gyvajame Baltijos kelyje, siekiant Laisvės ir Nepriklausomybės, eilinėms metinėms paminėti. Deja, ir šį kartą jame dalyvavo tik Lietuvos ir Latvijos bėgikai.

Rugpjūčio 23-osios rytą prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų išsirikiavusius ištverminguosius Lietuvos ir Latvijos bėgikus pasveikinęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas paprašė ir ateityje nepamiršti kadaise buvusio trijų Baltijos šalių Vilties į savo Laisvę ir Nepriklausomybę kelio, palinkėjo sėkmingai užbaigti šį nelengvą, bet garbingą žygį.

Gavę Vilniaus Arkikatedros klebono Ričardo Doveikos palaiminimą, su jo pašventintais kryželiais rankose, visi bėgimo dalyviai, lydimi Kelių policijos ekipažų, pasuko Baltijos keliu link Ukmergės.

Jau tapo tradicija, jog kiekvienais metais šio bėgimo dalyviai ir jų palydos atstovai Lietuvos sostinės gatvėmis bėga visi kartu iki miesto ribos. Ankstesniais metais pagal išankstinį susitarimą ties Vilniaus rajono riba bėgikus pasitikdavo šio rajono atstovai. Jie pasveikindavo ištverminguosius bėgikus, pavaišindavo juos sumuštiniais bei gaivinančiais gėrimais. Tačiau šį kartą „Baltijos kelio“ bėgimo dalyviai nesulaukė Vilniaus rajono atstovų dėmesio, matyt jie pamiršo atlikti šią jau tradicija tapusią pagarbos ir dėmesio išraiškos pareigą.

Nuo Vilniaus rajono ribos bėgikai toliau bėgo etapais po 10 km. Kiekvieną etapą sudarė trys dalyviai: du Lietuvos ir vienas Latvijos atstovas. Nors Vilniuje bėgimo dalyviai buvo šiek tiek ilgiau užlaikyti negu planuota (tikėtasi sulaukti žiniasklaidos atstovų dėmesio), tačiau, padidinę bėgimo greitį, netrukus „pasivijo“ numatytą grafiką. Taip keisdami vieni kitus bėgikai laiku pasiekė Širvintų rajoną. Tradicinėje vietoje, prie pakelės paminklinio akmens, bėgikų laukė Širvintų rajono savivaldybės administracijos sporto koordinatorius Borisas Sockis su gausia bėgikų palyda.

Malonu pažymėti, jog kiekvienais metais gausus šio rajono bėgimo mėgėjų būrys per savo teritoriją palydi ištverminguosius Laisvės ir Nepriklausomybės gynimo ir puoselėjimo šauklius, taip pat palydėję nepamiršta įdėti maisto atsargų, kurių bėgikams pritrūksta Latvijos ir Estijos žemėse. Gavę lankstinukus su Širvintų rajono žymiausiomis vietomis ir paskatinti gražių palinkėjimų, bėgikai išskubėjo Ukmergės link. Prie šio rajono ribos mūsų laukė Ukmergės rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Algimantas Matiukas ir didelis būrys rajono bėgimo mėgėjų. Vėl sveikinimai, gražūs palinkėjimai… Šio rajono lankstinukus ir gaireles gavo mūsų svečiai iš Latvijos. Kartu su ukmergiškiais bėgame iki Panevėžio rajono ribos. Bėgdamas šnekučiavausi su vienu vyriausių bėgimo mėgėju ukmergiškiu Antanu Palidausku, kuris neseniai buvo pareiškęs, kad jau nusprendė palikti bėgimo trasas. Rajoniniame laikraštyje aš parašiau straipsnelį apie Antano visuomeninę sportinę veiklą. Gaila, bet atsirado žmonių, kuriems nepatiko mano pagyros žodžiai skirti A. Palidauskui.

Artėdamas prie Panevėžio rajono ribos šiek tiek jaudinausi. Galvoje sukosi mintys, kaip mus pasitiks šio rajono atstovai? Iki šiol šioje padangėje būdavome sutinkami ypatingai šventiškai ir svetingai. Pasirodo, jaudintasi be reikalo. Prie Panevėžio rajono ribos mus pasitiko Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Algirdas Henrikas Petraitis, nepailstanti mūsų globėja inspektorė-metodininkė Danutė Skačkauskienė, Šilų pagrindinės mokyklos mokytoja Ingrida Bačianskienė ir nemažas būrys šios mokyklos moksleivių. Trankūs kaimo kapelos garsai, maloni sutiktuvių ceremonija, gėlės, gražūs palinkėjimai ir padovanota didžiulė sūrio girna į mūsų blauzdas „įpylė“ nemažą dozę adrenalino.

Kartu su jaunaisiais Šilų mokyklos bėgikais bėgome iki 1989 m. kauniečio Prano Majausko iniciatyva pastatyto stogastulpio, skirto žuvusių Lietuvos olimpiečių tremtinių atminimui. Ten mūsų laukė didelis būrys kauniečių dviem autobusais atvažiavusių pasitikti „Baltijos kelio“ bėgimo dalyvių ir ta proga eilinį kartą pagerbti šviesų žuvusiųjų Lietuvos olimpiečių atminimą. Kartu su kauniečio Prano Majausko vadovaujama delegacija prie stogastulpio pasodinome gėlių ir, padėkoję Panevėžio rajono atstovams ir kauniečiams už šiltą sutikimą, išskubėjome vytis eilinio etapo bėgikų. Netrukus patekome į didžiulį Panevėžio miesto BK „Rambynas“ dviratininkų kortežą, kuris mus palydėjo iki Švenčiausios Trejybės bažnyčios, kur mūsų jau laukė šimtai panevėžiečių. Ta proga lauke, prieš bažnyčią, Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Pasibaigus mišioms bėgikus pasveikino ir sėkmės palinkėjo miesto vicemerė Liudvika Trasykytė, „Atgaivos“ klubo prezidentas Kazimieras Ilginis. Karių vardu sveikinimo žodį tarė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5 rinktinės vadas majoras Audronis Perminas. Šių eilučių autoriui jis įteikė dėžę sauso kareiviško davinio, taip pat knygą apie mūsų šalies Krašto apsaugos savanorių pajėgas, ant kurios užrašė nuostabius poeto E. Mieželaičio ir savo palinkėjimo žodžius. Pakviestas prie mikrofono tarti žodį labai sujaudintas šių eilučių autorius priminė, kas 1989 metais per Panevėžio miestą nusitęsė didžiulė trijų Baltijos tautų gyvybės arterija, kurios pulsas vieningu ritmu tvinksėjo vieną žodį „Laisvė“, „Laisvė“, „Laisvė“. Padėkojęs Panevėžio savivaldybės vadovams, kariams, bėgikų sutikti atėjusiems miesto gyventojams už malonų sutikimą ir įteikęs „Baltijos kelio“ dalyvio medalį vyskupui Jonui Kauneckui šių eilučių autorius pakvietė bėgikus tęsti toliau pradėtą nelengvą, bet garbingą žygį.

Nubėgę už Panevėžio keletą kilometrų, bėgikai buvo pakviesti pasisvečiuoti į kavinę „Pas Katiną“. Ten mus pasitiko šios kavinės savininkas Jonas Katinas ir atostogaujantis Panevėžio meras Valdemaras Jakštas. Tarę po keletą sveikinimo žodžių bei palinkėję sėkmingai užbaigti pradėtą žygį ir įdėję kelionei maisto atsargų, Panevėžio meras ir kavinės savininkas pakvietė bėgikus vakarienei.

Kol bėgikai neskubėdami vakarieniavo, 5 etapo dalyviai pasvalietis Bronius Saulis ir jelgaviškis Janis Marčinkus skubėjo prie Pasvalio rajono ribos. Panevėžyje užsitęsus Šv. Mišioms šiek tiek daugiau negu buvo planuota, bėgikai Pasvalio rajono ribą pasiekė jau pirmiesiems prieblandos šešėliams leidžiantis ant perdžiūvusių Aukštaitijos laukų ir pievų.

Kadangi didžioji dauguma „Baltijos kelio“ bėgimo dalyvių bėgo jau nebe pirmą kartą, jie žinojo, kad prie Pasvalio rajono ribos jų lauks Pumpėnų seniūnė Regina Rapkevičienė, kaimo kapela ir daug jaunų lietuviškais tautiniais rūbais apsirengusių merginų. Tad vakaro vėsos ir susitikimo nuotaikų skatinamų bėgikų žingsniai darėsi vis spartesni. lr iš tiesų, prie jaučio galva papuošto Pasvalio herbo, mūsų laukė ponia Regina ir gausus būrys pumpėniškių. Po Pumpėnų seniūnės sveikinimo kalbos jaunosios lietuvaitės kiekvienam bėgimo dalyviui įteikė po puokštelę gėlių. Grojant kaimo kapelai, mūsų vyrai vaišinosi sūriu, šviežiomis bandelėmis, ant kurių tepėsi šiemečio medaus ir užsigėrė pienu bei kitais gaivinančiais gėrimais. Besivaišinant pumpėniškių atneštais valgiais ir gėrimais, nejučia vakaro tamsos marška apgobė žemę.

Nuo Pasvalio rajono ribos eilinio etapo bėgikai buvo „papuošti“ UAB SWEROADLJT direktoriaus Sigito Bublio padovanotais šviesos atšvaitais ir specialiomis liemenėmis, kurios, vakaro prieblandoje pravažiuojančių automobilių šviesose, ryškiai atspindėjo kelyje judančius bėgikų siluetus. Pirmosios bėgimo dienos paskutiniojo etapo dalyviai į Pasvalio stadioną atbėgo jau gerokai po 21 val. Ten mus pasitiko Pasvalio rajono vicemeras Aleksas Varvuolis ir Sporto centro direktoriaus pavaduotojas Benediktas Lauraitis. Kadangi bėgikai jau buvo pasisotinę pakeliui į Pasvalį, tad, po trumpos sveikinimo kalbos, visi skubėjo į ten pat esančius namelius kuo greičiau ištiesti pavargusias kojas lovose ir kaupti jėgas rytdienos sunkumams įveikti.

Rugpjūčio 24 rytą, laikrodžio rodyklei artėjant prie šeštos valandos, kol kiti bėgimo dalyviai prausėsi, pusryčiavo ir rengėsi antrosios dienos žygiui, šių eilučių autorius su Arkikatedros klebono Ričardo Doveikos pašventintu kryželiu, lydimas Kelių policijos automobilio pradėjo skaičiuoti pirmuosius kilometrus Saločių pasienio užkardos link. Giedras dangus ir ryški ankstyvo ryto saulė žadėjo karštą dieną. Kai mano marškinėliuose nebebuvo likę nė vienos sausos siūlų gijos, bėgikus lydintis autobusas sveikinimo garsais paskelbė pirmojo etapo pabaigą.

Į sekantį etapą išbėgo alytiškis Mindaugas Garmus ir Latvijos atstovas Uldis Neilands. Dar po poros etapų bėgikai atbėgo į Saločių miestelį, kur mūsų laukė seniūnas Algimantas Mašalas ir kiti seniūnijos darbuotojai. Įeinant į seniūnijos valdas mus pasitiko kaimo kapelos muzikantai. Po pono A. Mašalo sveikinimo kalbos, skambant Saločių kapelos grojamoms melodijoms, bėgimo dalyviai sėdo prie stalo pusryčiauti. Už paramą ir pastovų dėmesį bėgikams šių eilučių autorius įteikė Saločių seniūnui Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos padėkos raštą ir atminimo dovanėlę, kuri salotiškiams primins XI tradicinį tarptautinį estafetinį bėgimą „Baltijos kelias“. Savo ruožtu ponas A. Mašalas įteikė R. Bernotui diplomą už pastangas rengiant tradicinį bėgimą „Baltijos kelias“, kuris kiekvienais metais visai pažangiajai pasaulio visuomenei primena trijų Baltijos tautų vienybę, solidarumą, tvirtumą gyvajame Baltijos kelyje kovoje už savo šalių Laisvę ir Nepriklausomybę.

Atsisveikinę su vaišingais salotiškiais ir pasiėmę mums padovanotas gėles, kurias kasmet nunešame prie Laisvės paminklo Rygoje, suskatome vytis Saločių pasienio link išbėgusius savo draugus molėtiškį Juozą Vasilevičių ir jonavietį Petrą Vansevičių bei latvį Agrį Gaidlazdą.

Kadangi dar išvakarėse, gavęs pranešimą iš Lietuvos pasieniečių, žinojau, jog Latvijos pasieniečiai reikalauja, kad bėgikų pasai būtų ne lydinčio autobuso vairuotojo, o kiekvieno bėgiko rankose, tad, nešini pasais rankose, nutarėme visi kartu eite pereiti Latvijos Respublikos valstybinę sieną. Pasų tikrinimo procedūra neužtruko labai ilgai, tačiau dėl to vėl šiek tiek teko spartinti kelių etapų bėgikų greitį. Jau ir be to po kiekvieno etapo jo dalyviai tiesiog išgręždavo savo marškinėlius. Tad reikėjo teisingai paskirstyti savo jėgas, kad jų pakaktų nubėgti visą 600 km atstumą nuo Vilniaus per Rygą iki Talino.

Priešingai nei Lietuvoje, Latvijos žemė mums nebuvo svetinga. Niekas mūsų nebesaugojo siauruose ir pavojinguose šios šalies keliuose, niekas nesutiko ne tik su medumi, bet nepasiūlė net vandens. Tai byloja apie šios šalies vadovų požiūrį ir dėmesį šiam istoriniam sportiniam-politiniam renginiui. Ką gi, aš vis viliuosi, kad kažkas kada nors paklaus, kur buvo Latvijos ir Estijos bėgikai bei kai kurie atsakingi veikėjai, kai Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija visą laiką viena ant savo pečių nešė šio visame pasaulyje žinomo tradicinio tarptautinio sportinio-politinio renginio organizavimo ir vykdymo naštą? Mat antrame „Baltijos kelias“ bėgime, kuriame dalyvavo net trijų šalių atstovai, buvo sutarta, jog kiekvienais metais šį tarptautinį bėgimo renginį rengs vis kitos šalies atstovai. Tad visai pagrįstai kyla klausimas, ar dar ilgai lietuviai turės aukotis?

Tautų ryžto, vienybės, solidarumo ir tvirtybės pranašai į Rygą, prie Laisvės paminklo, atbėgo žymiai anksčiau planuoto laiko, kad įsitikintų (galbūt mūsų bėgimo grafike nurodytas laikas nusiųstas Latvijos Respublikos sporto vadovams neatitinka jų šalies laikui) ar iš tiesų niekas ir neateis net prie paminklo pasitikti ištvermingųjų bėgikų. Tačiau abejota ne be pagrindo. Nieko nesulaukę, tylos minute pagerbėme šviesų žuvusių Latvijos kovotojų už Laisvę atminimą ir paminklo papėdėje padėjome visas Lietuvos žemėje mus dovanotas gėles. Po to visi kartu nusifotografavome ir, palydėję eilinio etapo bėgikus per Rygos miestą Salacgrivos miestelio link, sėdome į autobusą ir nuvažiavome į etapo finišo vietą laukti atbėgančių savo draugų.

Vakarop, kas 10 km keisdami vieni kitus, pasiekėme Salacgrivos miestelį. Iš anksto susitaręs žinojau, kad šį kartą nakvynei už nedidelį mokestį mus priglaus šio miestelio vaikų darželyje. Kadangi vaikiški paklotėliai mums buvo mažoki, svetinga darželio vedėja Silvija leido paimti po du. Pavakarieniavę, mažoje salelėje ant grindų, vienas šalia kito, pasiklojome paklotėlius ir kietai sumigome, kaupdami jėgų atsargas paskutiniam etapui, kurio ilgis 206 km.

Kaip jau įprasta, kiekvienos dienos pirmąją bėgimo atkarpą pradėdavo šių eilučių autorius. Nuo Salacgrivos iki Estijos valstybinės sienos yra 12 km. Nubėgus dar tik 6 km mane pasivijęs autobusas jau signalizuoja man, kad „užleisčiau kelią“ sekančio etapo bėgikams.
Pasiekę Ainažių-Iklos pasienio kontrolės postą, vėl visi su pasais rankose perėjome Estijos valstybinę sieną. Deja, Estijos žemėje mūsų taip pat niekas nelaukė. Bėgdami Estijos keliais pastebėjome, kad šios valstybės kelių būklė, palyginus su praėjusių metų, ryškiai pagerėjusi ir tai, kad tiek Latvijos, tiek ir Estijos teritorijose, nors abi šias šalis alino sausra, bulvių derlius gausus. Tad, džiaugdamiesi gausiu kaimynų bulvių derliumi ir alinami karštų saulės spindulių, iš paskutinių jėgų stengėmės artėti prie savo bėgimo galutinio tikslo – Estijos Parlamento rūmų.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto matematikos katedros docentas Stasys Čirba ir Molėtų rajono, Suginčių vidurinės mokyklos matematikos mokytojas Juozas Vasilevičius paskaičiavo, kad kiekvienas XI tradicinio tarptautinio estafetinio bėgimo „Baltijos kelias“ dalyvis iš savo marškinėlių išgręžė po 1 litrą prakaito. Tad bendroje sumoje lietuvaičiai per tris dienas išliejo 15 litrų prakaito. Gal tai bus naujas Lietuvos rekordas?

Šį kartą įbėgti ir įvažiuoti į Taliną mums pažįstamais maršrutais nepavyko, nes tai padaryti neleido atliekami gatvių remonto darbai. Jeigu prie miestą žyminčio užrašo mus būtų pasitikęs bent vienas estų bėgikas, mums nebūtų tekę klaidžioti nepažįstamomis šio miesto gatvėmis. Taigi, šį kartą Fortūna mums atsuko… nepageidaujamą pusę – visi pasiklydome Taline. Laimei, autobusas su jame besiilsinčiais bėgikais laiku pasiekė Estijos Parlamento kiemelį. Tačiau džiaugsmo ir šypsenų nebuvo čia atvykusių bėgikų veiduose – mūsų ir čia niekas nelaukė. Laikas nenumaldomai „tirpo“, laikrodžio rodyklė artėjo prie skaičiumi 18 pažymėtos padalos, o gausaus paskutiniojo bėgimo etapo mūsų vyrų būrio vis nesimatė. „Pasiuntiniai“ buvo išsiųsti į visas artimiausias gatves. Pagaliau prakaituoti ir išvargusiais veidais, šiek tiek keiksnodami savo kaimynus latvius už pervertintas jų galimybes, tradicinėje trasoje pasirodė geltonais marškinėliais vilkintys lietuvaičiai.

Skubiai išvynioję trijų Baltijos šalių vėliavas, bėgimo dalyviai iškilmingu žygio žingsniu įžengė į Estijos Parlamento rūmų kiemelį. Sušukę tris kartus tradicinį lietuvišką „Valio“ ir, nors išsekinti saulės ir išvarginti ilgo kelio, vienuolika kartų jie mėtė savo prezidentą į Estijos sostinės padangę taip užbaigdami XI tradicinį tarptautinį estafetinį bėgimą „Baltijos kelias“, kurio dalyviai savo žygiu eilinį kartą priminė visiems, kad mūsų trijų Baltijos šalių iškovota Laisvė ir Nepriklausomybė nėra tas tvirtas monolitas, kurio nepajėgtų įveikti XXI amžiaus ginklai, kad mūsų Laisvė yra gležna ir lengvai pažeidžiama, kad ją reikia saugoti ir puoselėti, kad mes visada turime būti vieningi ir budrūs, solidarūs ir draugiški kaip tais 1989 metais gyvajame Baltijos kelyje.

Na, o pabaigai, pamiršęs visus sunkumus ir organizacinius nesklandumus, noriu padėkoti visiems vyrams už tai, kad jie nepalūžo ilgame kelyje nuo Vilniaus iki Talino, iškentė nutrintų kojų skausmą ir karštį, padėkoti visiems, padėjusiems surengti šį istorinį renginį, 0 skaitytojų atsipalaidavimui pasidalinti XI tradicinio tarptautinio estafetinio bėgimo „Baltijos kelias“ kuriozais:

1. Į Lietuvos bėgimo mėgėjų asociaciją skambino keletas norinčių dalyvauti šiame bėgimo renginyje žmonių, tačiau, sužinoję, kad per dieną teks nubėgti po 40 ir daugiau kilometrų, savo sumanymo atsisakė. Tiesa, šiais kaip ir ankstesniais metais, į Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos komandą patenka tik po vieną klubo narį, kuris metų bėgyje tarpklubinio bėgimo konkurse iškovoja vietą pirmame dešimtuke. Visi kiti Lietuvos gyventojai turi teisę palydėti bėgikus tik mūsų šalies teritorijoje.

2. Bėgime nedalyvaujant mūsų kaimynams estams teko spręsti, kas į iškilmingus susitikimus su pakelėse mus sutinkančiais miestų ir rajonų savivaldybių ir sporto padalinių atstovais neš Estijos valstybinę vėliavą? Jei nebūtų atsiradę savanorių, būtume burtų keliu nustatę šios šalies vėliavnešį. Tačiau to daryti neteko – Estijos valstybinę vėliavą pasisiūlė nešti pakruojietis Bėgimo mėgėjų klubo „Vėjas“ prezidentas Albertas Survila. Suprantama, akimirksniu jis buvo „pakrikštytas“ Marko vardu. Taigi, nuo šiol Albertui prilipo Marko Tervisto pravardė.

3. Artėjant prie Širvintų rajono ribos pastebėjome, kad mūsų autobuse viena vieta laisva. Pažvelgę į bėgimo etapų dalyvių sudėtį ir grafiką, išsiaiškinome, kad alytiškis Mindaugas Garmus turi būti autobuse. Pasirodo, neperspėjęs nė kaimynų, nė bėgimo vadovo, jis buvo išėjęs pažiūrėti ar Aukštaitijos miškuose taip pat kaip ir Dzūkijoje nėra grybų. Tačiau budrus mus lydėjęs Kelių policijos ekipažas neatsisakė vykti į dingusio mūsų draugo paieškas. Taigi, labai nustebusį abejingu pakeleivingų mūsų tautiečių požiūriu į stabdančio žmogaus ištiestą ranką ir nužingsniavusį jau daugiau kaip penketą kilometrų, sutikome Mindaugą keiksnojantį viską ir skubantį Panevėžio link.

4. Besifotografuojant Rygoje, prie Laisvės paminklo, prie mūsų priėjo žmogelis ir paklausė, iš kokios mes futbolo komandos, sako gal papildysime Latvijos rinktinę, kuri jo nuomone yra silpna.

5. Ir vis dėlto, Rygoje atsirado žmonių, kurie atkreipė į mus dėmesį – Rygos jaunavedžių pora ir gausi jų palyda panoro prie Laisvės paminklo nusifotografuoti su ištvermingaisiais „Baltijos kelio“ bėgimo dalyviais.

6. Kadangi „Baltijos kelio“ trasa man yra šventa vieta, todėl nė vienam dalyvaujančių komandų nariui, nė mus lydintiems miestų ir rajonų bėgikams neleidžiu bėgti pusnuogiams. Tačiau metai iš metų ukmergiškis Algirdas Blauzdys, nekreipdamas dėmesio į mano nurodymus ir prašymus, bėga ne tik pusnuogis, bet dar ir basas tuo labai didžiuodamasis ir kiekviena proga bet kam stengdamasis apskųsti mane, kad aš žiniasklaidoje jo nepagiriu už pastangas bėgti basam. Aš manau, jog bėgimas basomis kojomis yra žmogaus pomėgis, o ne žygdarbis, apie kurį reiktų garsiai „trimituoti“. Galbūt ir aš stebėčiausi A. Blauzdžio „nuopelnais“, bet dar gerai prisimenu, kaip Etiopijos bėgikas Abebė Bikila basas bėgdamas dviejose olimpiadose laimėjo aukso medalius. Juk tai irgi buvo jo pamėgtas bėgimo būdas. Tad noriu paklausti ukmergiškių, kada ir kas pareikalaus pono A. Blauzdžio laikytis nustatytų reikalavimų „Baltijos kelio“ bėgimo dalyviams?

Romas Bernotas
Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas